RIMANTĖ: Bandomasis laikotarpis, arba trys mėnesiai, kuriuos jau atlaikė mūsų kelionė... Vis pagaunu save mąstančią – „ech, gera vietelė, gal apsistoti čia ilgesniam laikui...?“ O kažkurią popietę prieš užmigdama it mantrą ėmiau kartoti: „noriu namo noriu namo noriu namo“... Norai, kaip žinia, mikliai materializuojasi :) O kadangi pastarasis surėmė pečius su Mindaugo troškimu, nespėjome nė mirktelėti ir... atsidūrėme NAMIE, LIETUVOJE.
Koks jausmas? Norėjosi žemę bučiuoti. Tikrai Tikrai :). Tai va, o dabar ilsimės. Nuo tos Italijos. Nes jos kažkuriuo metu tapo tiesiog per daug: žmonių, kainų, kalnų, pilių... Taigi ėmėm ir parlėkėm su vėjeliu.
Bet mes dar dainuosime, t.y. grįšime Italijon – rugsėjo pabaigoje keliausime į patį bato kulną – Apulijos regioną. O kol kas atrandame Lietuvą – bazuojamės Didžiadvario kaime prie Sartų ežero ir kasdien grauždami šviežučius agurkus aikčiojame: koks puikus lietuviškų daržovių ir vaisių skonis, koks kerintis tas Ežerų kraštas (Utena ir Zarasai), kokie geri žmonės, koks gaivus vanduo...